Paslaptingoji sala Indijos vandenyne: izoliuota gentis atvykėlius vaišina strėlėmis

Sentineliečių ir žmogaus kontaktas vyko vos kelis kartus. Užfiksuotos mėginimų užmegzti ryšį atomazgos – liūdnos: gentainiai pasitikdavo strėlių liūtimi, įsibrovėliai žūdavo, o vienu atveju gyvybes prarado keli salos šeimininkai. Mokslininkai gali paliudyti tik viena neilgą laikotarpį, kai Šiaurės Sentinelų šeimininkai svetimšalius pasitikdavo baimingai, tačiau be ginklų. Deja, šių susidūrimų nepakako, siekiant artimiau susipažinti su Manheteno dydžio saloje 55 tūkst. metų gyvenančia bendruomene.

Šiandien vykti į salą ar būti vandenyse aplink ją griežtai draudžia Indijos valdžia. Todėl egzistuoja vos kelios fotografijos ar vaizdo įrašai, kuriose – paslaptingosios genties atstovai. Dažniausiai tuos atvaizdus iš oro ar vandens įamžina teritorijoje patruliuojantys Indijos pakrantės sargybos pareigūnai.

Sentineliečiai yra unikalūs, nes kitaip nei Amazonės atogrąžų miškuose atrastos visiškai nežinomos gentys, apie šios salos gyventojus buvo žinoma ištisus amžius. Taip, atsiskyrėliai jau šimtus metų agresyviai atstumia bet kokios tautybės, rasės ar amžiaus žmonių mėginimą užmegzti kontaktą. Liūdna lemtis laukė į salos pakrantę išmestų laivo sudužimą išgyvenusių žmonių. Tik tokiu – negailestingu – būdu uždaroji gentis pasiekė, kad į jų salą neįžengtų nei vienas pasaulietis.

Kur yra sala?

Šiaurės Sentinelų sala priklauso Didžiajam Andamano salynui, esančiame tarp Indijos ir Malajos pusiasalio. Į Indijai priklausančias Andamano salas savu laiku persikėlė gyventi išties daug indų, čia jie įsikūrė šalia vietinių andamaniečių.

Šiaurės Sentinelų sala yra atoki vietovė, tačiau vargu, ar būtų galima ją pavadinti visiškai izoliuota.

Kas žinoma apie sentineliečius?

Iš ore padarytų nuotraukų sprendžiama, kad sentineliečiai niekuomet nepropagavo žemdirbystės. Iki šiol šie žmonės medžioja ir renka gamtos gėrybes.

Manoma, jog saloje gyvena trys atskiros bendruomenės. Jie stato dviejų tipų pastoges: didesnės, su vieta laužui, talpina kelias šeimas. Kitos – nedidelės, be sienų, kartais pastebimos paplūdimiuose, tampa vienos šeimos užuovėja.

Anot mokslininkų, nėra jokio reikalo šią gentį gretinti su Akmens amžiumi. Anot ekspertų, sentineliečių gyvenimo būdas ilgainiui kito, taip, kaip ir likusių pasaulio žmonių. Dabar bendruomenė naudoją geležį, į pakrantę išplautą po laivų sudužimų. Nusmailintą geležį medžiotojai pritvirtina prie savo strėlių.

Specialistai taip pat tvirtina, kad sentineliečiai pasižymi ypač gera sveikata ir ilgaamžiškumu. Na žinoma, ši prielaida daroma gyventojus stebint tokiu atstumu, kokio neįveiktų jų strėlės.

„Žmonės užfiksuoti Šiaurės Sentinelio pakrantėje atrodo išdidūs, stiprūs ir sveiki. Taip pat dažnai pastebima daug vaikų ir nėščios moterys“, – rašoma „Survival International“ portale.

Vieni kitus pažudyti

1800 metais, Britanijos karūnos paskirtas vietininkas M. V. Portmanas su didele palyda išsilaipino Šiaurės Sentinelų saloje. Ekspedicija aptiko šviežiai apleistus kaimus ir takelius, tačiau pačių gyventojų nebuvo matyti. Po kelių dienų tyrinėjimo pasauliečiai sutiko vietinių šeimą – du suaugusiuosius ir du vaikus. Sutiktieji „mokslo tikslais“ buvo atgabenti į salyno sostinę Port Bleirą. Kaip ir buvo galima spėti, netrukus suaugusieji susirgo ir numirė. Tuomet vaikai, kartu su gausiomis dovanomis, buvo skubiai pargabenti į Šiaurės Sentinelų salą.

Iki šiol nežinoma, kiek atokios salos gyventojų mirė po tokio žmogaus įsikišimo. Kontaktas su „kito pasaulio“ atstovams sentineliečiams yra ypač pavojingas, nes dėl drastiškos atskirties jie neturi imuniteto „atlaikyti“ žmogaus atneštas ligas ir virusus. Kai kurie specialistai netgi svarsto, kad dėl šio patyrimo sentineliečiai iki šiol neįsileidžia svetimšalių. Žinoma, tokia prielaida yra labai tolimas šūvis, tačiau įmanomas.

1970-aisiais Indijos tarnybos vykdė ekspedicijas į salą, mėgino užmegzti ryšį su gentimi. Vienos iš tų kelionių metu, salos paplūdimyje buvo paliktos dvi kiaulės ir lėlė. Vietiniai sumedžiojo atgabentus gyvūnus ir kartu su lėle užkasė po žeme.

Minėti vizitai 1980-aisiais padažnėjo dar labiau. Atvykėliai vis gabeno dovanas: kokosus, bananus ir geležies gabalėlius. Kartais sentineliečiai pasirodydavo, kitais atvejais – pasiimdavo dovanas, pasitraukdavo į mišką ir apipildavo atvykėlius strėlėmis.

1991 metais įvyko persilaužimas. Tyrėjams artinantis prie salos, vietiniai gyventojai gestais rodė norintys priimti dovanas ir pradėjo bristi į vandenį, laivų link. Tą kart sentineliečiai ginklų su savimi nesinešė. Tačiau šis draugiškas kontaktas ilgai nevyko ir tikrai nesivystė. Nors ekspedicijos su dovanomis vyko dar kelis metus, sentineliečiai buvo per daug nenuspėjami: strėlių lietūs tęsėsi, o kartą į tyrėjų valtį buvo sviestas akmeninis kirvis. Iki šiol nesuprantama, kodėl atsiskyrėliai pademonstravo geranoriškumą, o vėliau vėl grįžo prie agresijos. 1996-aisiais reguliari „dovanų pristatymo“ programa buvo nutraukta.

Palikti ramybėje

Vėliau, į salą žmonės buvo siunčiami tik atsitiktiniais atvejais. 2004-aisiais Indiją nuniokojus cunamiui, pakrantės apsaugos tarnyba kelis kartus iš toli apžiūrėjo Šiaurės Sentinelio salą. Vieną iš tų kartų, genties medžiotojas į tarnybos sraigtasparnį nutaikė savo strėlę. Po to karto Indijos valdžia patikino, daugiau niekuomet nemėginsianti prisiartinti prie salos. Kitiems tai buvo taip pat griežtai uždrausta.

Šiandien daugelis specialistų vis dažniau abejoja kontakto užmezgimo reikiamybe. Sveiki ir stiprūs žmonės toje saloje gyvena jau dešimtis tūkstančius metų. Draugiškas kontaktas kitų Andamaneso salų gentims turėjo mirtinų pasekmių. Neabejojama, ilgalaikis kontaktas su žmonėmis iš „ano pasaulio“ sentineliečiams taip pat būtų tragiškas.

27 metų Johnas Chau išplaukė su vietos žvejais, o paskui vienas kanoja nuplaukė į atokią Šiaurės Sargybinio salą, kur autochtonai gyvena visiškai atkirsti nuo išorinio pasaulio.

Vos įkėlusį koją į salą J. Chau pasitiko strėlių lietus, naujienų agentūrai AFP sakė šaltiniai valstybės tarnybose.

J. Chau pastaruoju metu buvo kelis kartus nuvykęs į Andamanų salas, kol galiausiai, siūlant pinigų vietos žvejams, jam pavyko nusigauti į minėtą atokų regioną. Vietos spauda praneša, kad amerikietis „labai norėjo“ nuvykti į tą salą ir pamatyti genties narius. Manoma, kad amerikietis greičiausiai norėjo atversti vietos pagonis į krikščionybę.

„Jis bandė pasiekti Sargybinio salą lapkričio 14 d., bet jam nepavyko. Po dviejų dienų jis iškeliavo gerai pasirengęs. Pusiaukelėje jis paliko laivelį ir pats vienas kanoja nuplaukė į salą, – sakė šaltiniai. – Į jį lėkė strėlės, bet jis ėjo toliau. Žvejai matė, kaip genties žmonės užriša virvę jam ant kaklo ir tempia jo kūną. Jie išsigando ir pabėgo, bet kitą rytą grįžo ir rado jo kūną ant jūros kranto.“

Andamanų salose taip pat gyvena 400 narių turinti džaravų gentis, kuriai, pasak aktyvistų, kelia grėsmę pašaliniai žmonės, dažnai paperkantys vietos pareigūnus, kad galėtų praleisti dieną su jais.

Tačiau tokios gentys, kaip Šiaurės Sargybinio salos žmonės, vengia bet kokių kontaktų su išoriniu pasauliu ir yra priešiškos visiems įsibrovėliams.

Šiaurės Sargybinio saloje uždrausta lankytis net Indijos kariniam laivynui. Taip bandoma apsaugoti jos uždarą bendruomenę, kurią sudaro tik maždaug 150 žmonių.

https://www.alfa.lt/straipsnis/50345569/paslaptis-sala-gaubia-istisus-amzius-izoliuota-gentis-pasalinius-pasitinka-tik-strelemis