Pasivaikščiojimas po pavojingąją Bogotą: automatai, kokainas. Raftingas, varantis širdį į kulnus. Hipnotizuojančiai gražus kanjonas. Kaip atsidūriau negyvenamoje saloje ne savo noru.
1 DALIS
Kadangi šalyje vis rečiau pasikartoja pagrobimai, nusikaltimai susiję su narkotikais ir ji vis plačiau atsiveria turistams. Taip pat girdėjau labai daug gerų atsiliepimų iš rimtų keliautojų, todėl nusprendžiau po ją pakeliauti.
Nusileidęs Bogotoje važiuoju su taksi į miesto centrą. Jausmas keistas, nes matau ant stogų tupinčius snaiperius su šautuvais. Jokio renginio ar progos nėra, turbūt tai normali miesto apsauga. Vakare sunku užmigti, nes labai stipriai jaučiu laiko skirtumą. Nusprendžiam nueiti pasivaikščioti vakare po miesto parkelį. Aplink fontaną apsėdę neiaškūs tipeliai nuolat prieina ir siūlo pirkti kokainą. Ilgai čia neužsibūnu, nes jaučiuosi išties nesaugiai. Grįžtu antrą kartą bandyti miegoti į hostelį, kuriame taip pat visose poilsio erdvėse iškabinėti užrašai „No Cocaine in hostel“. Pirmos valandos Bogotoje ir per jas jau galima susikurti miesto įspūdį.
Sekantį rytą papusryčiavęs kepyklėlėje ir aptaręs su vietiniais jų buvusį lietuvį merą, Antaną Mockų, kylu į Monserrate kalną, nuo kurio atsivers nuostabūs sostinės vaizdai. Sostinė yra 2640 m. aukštyje kalnų lygumoje. Jaučiasi deguonies trūkumas. Labai gražūs vaizdai tiek į kalnus, tiek į miestą. Ant kalno skulptūrų parkas, muziejai, bažnyčia, fontanai. Viskas apaugę vešlia augmenija. Taip pat yra turgelis ir kavinukės, kuriose galima paskanauti nepatraukliai atrodančių įvairiaspalvių vėdarų iš skirtingų vidaus organo vietų ir užsigerti cocos lapų arbata. Norėtųsi tokią parsivežti lauktuvių, tačiau gal nerizikuosiu.
Mieste visur policija, apsiginklavusi automatais, reidai.
Nusileidęs nuo kalno einu pasivaikščioti po miestą. Atsisėdęs ant suoliuko matau stovintį policijos miniveną, kurio viduje kažkas šėlsta ir spardo duris. Mintyse rezgasi planas į kurią pusę teks bėgti, jeigu miniveno durys neatlaikys. Prasieinu grafiti išpaišytomis gatvelėmis. Čia grafiti nedraudžiamas, o netgi skatinamas valdžios. Žinoma, piešiniai turėtų būti gražūs. Aplankau aukso muziejų, kuriame eksponuoja senus aukso dirbinius, kurių nespėjo išvogti Ispanai. Dirbiniai labai unikalūs, neveltui Kolumbija skaičiuoja pirmus atsiradusius gyventojus prieš 20,000 metų. Su taksi vykstu link autobusų stoties. Mieste visur policija, apsiginklavusi automatais, reidai. Mūsų nestabdo. Su autobusu per gražiausius slėnius važiuoju link San Gil miestelio, kuriame plauksiu V lygio raftingu. Vakarą vėl užbaigiu miestelyje, tačiau šį kartą, piktų ir kiaurai varančių žvilgsnių nėrą. Vakarą gražiai leidžia besišnekučiuodami senukai ar piknikaujančios šeimos. Kuo mažesnis miestas, tuo vieni kitus labiau pažįsta ir nesusikuria nusikalstamos grupuotės.
Iš pat ryto susėdę į mažą mikroautobusiuką su kolumbijos raftingo komanda kylam į kalnus, kur pradėsim savo pasirodymą. Instruktuoja profesionaliai – gal viskas ir bus gerai. Upė tikrai atrodo grėsmingai. Valtyje esame šeši turistai ir vairuotojas. Susidraugavau su amerikiečiu raumenų kalnu, kuris dirba gaisrininku. Atsisėdau netoli jo, gal prisivers pagalba. Pasirodo jos reikėjo dviem olandam, nes amerikietis nuolatos juos gaudydavo bekrentančius iš valties už liemenių. Vakare dėkingi olandai vaišino jį alumi. Raftingas tikrai buvo baisus, statūs slenksčiai, srauni upė. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų išsikapanoti iškritus. Bet atrakcija tikrai verta dešimties balų, adrenalinas pompavosi visa laiką. Grįžtam į miestelį pasiimti dviračių. Kas mikroautobuse, kas ant jo. Visi jaučiasi nugalėtojai.
Antrą dienos pusę tenka minti dviratį kalnuotais keliukais prasilenkiant su senoviniais sunkvežimiais. Tikra kolumbietiška atmosfera. Vandenį perku kiekviename sutiktame kioske, nes baisiai karšta. Kavinėje, kurioje pietavau augalai lauke auga tokie patys, kaip lietuvoje namuose. Čia galima rasti net 4000 rūšių orchidėjų. Nusigaunu iki Juan Curi krioklio. Einu išsimaudyti, nes labai karšta ir nesvarbu, kad vanduo krenta iš labai aukstai ir kiekvienas lašas ant kūno jaučiasi tarsi krentantis akmenukas.
Chicamocha kanjonas
Iš San Gil miestelio vykstu mikroautobusiuku serpantininiais keliukais į Chicamocha kanjoną. Tai viena gražiausių kalnuotų vietų Kolumbijoje. Pasivaikštau kalnuose, pasigrožiu idealių formų augančiomis agavomis, kaktusais ir kalnų masyvu. Čia taip pat galima plaukti ir upe, ir leistis trosais ar žygiuoti daug kilometrų per kalnus.
Sekantis kelionės taškas Kartagena. Iš kartagenos plaukiu su vietiniu laiveliu į Isla Grande. Čia ištinka nelaimė. Nepasiekęs tikslo sugenda laivas. Lauke baisiai karštą, vandens rezervai minimalūs. Neaišku, kiek laiko reikės laukti kito laivelio, jeigu jį išvis sugebės išsikviesti. Aš nekalbu ispaniškai, kiti keleiviai nekalba angliškai. Šiaip netaip nusigavę prie kažkokios negyvenamos salelės keleiviai yra išleidžiami pasiganyti ant kranto. Gerai, kad čia yra pavėsis ir bus galima laukti pagalbos. Įsivertinam žmones plaukusius valtim, kurie bus skanesni, jeigu pagalba taip ir neatvyktų. Už keletos valandų jau sėdžiu kitame laivelyje ir tęsiu kelionę. Isla Grandeje skraido šimtai pelikanų. Vandenyje aptverti ruožai su įvairiausiais jūrų gyvūnais. Labai įdomu pažiūrėti į šalia esančias Rosario saleles. Jos yra ant tiek mažas, kad vos telpa vienintelis namelis stovintis ant jų. Didžiosios salos paplūdimiai labai gražūs, omarų pardavėjai siūlo labai pigius omarus, kuriuos iškepa čia pat vietoje, apšlaksto laimu ir prašom mėgautis skoniu. Negalėjau tam atsispirti, kai tokios kainos. Parplaukęs pasivaikštau po nuostabiąją Kartageną – 1533 m. Ispanų įkurtą kolonijinį miestą, su tikslu gabenti sidabrą iš Peru ir importuoti vergus iš Afrikos. Miestą juosia gynybinė siena, įtraukta į UNESCO. 2015 m. šalia Kartagenos buvo rastas prieš 300m. nuskendęs ispanų laivas, gabenęs aukso brangenybes. Dabar jų vertė 17 mlrd. USD. Iki šiol ispanai, kolumbiečiai ir laivą radę amerikiečiai nesutaria, kam priklauso laimikis.
Neberandu savo sandalų. Kažkas priėjęs nukniaukė.
Šiame nuostabiai spalvingame mieste praleidau porą dienų prieš išeidamas į Siera Nevada džiunglių kalnus ieškoti dingusio miesto – Ciudad Perdida. Joje pajūris prastas, tačiau saulėlydžiai į Karibų jūrą nuostabūs. Prieš išvykstant dar laiką leidžiu Kartagenos pajūryje. Pajūryje užsnaudžiu ir dėl to tenka poto gailėtis. Prabudęs neberandu savo sandalų. Kažkas priėjęs nukniaukė. Aišku šalia gulinti kuprinė su fotoaparatu ir pinigais nėra tokia naudinga, kaip penkių metų senumo sandalai. Susirandu paplūdimio prekeivius, nes jie vistiek čia viską geriausiai žino. Parodau sandalų nuotraukas ir pasiūlau atlygį 20 Eur radybas. Galvojau pasidalins su vagšium, o aš atgausiu avalynę. Taip pat susirandu „patruliuojantį“ pareigūną, tačiau matau, kad jam visiškai nė motais ką kalbu. Apie valandą palaukiu rezultatų, tačiau nesėkmingai. Kadangi ryt išvykstu į džiungles ir man reikalinga avalynė, tai susirandu mieste batų parduotuvėje kitus sandalus už 10 Eur. Taip pat iškarto superklijais perpilu visas siūles. Deja jie atlaikys man tik 1 žygio dieną…
Vakare žaidžiau tradicinį kolumbietišką žaidimą Tejo. Akmenų mėtymas į pirotechnikos gabaliukus. Reikia mesti akmenį per visą salę į molį, kuriame pridėta pirotechnikos. Pataikęs į centrą gauni tašką. Tačiau pataikyti į pirotechniką dar smagiau ir gauni 3 taškus. Nedidelio bowlingo dydžio salėje nuolat aidi sprogimai. Labai įdomus žaidimas.
