UNESCO saugomas miestas, upėje dirbantys vaikai, kriokliai ir žygis per kalnus su ginkluotais automatais apsaugininkais.
2 DALIS
Bahir Daras
Einu ragauti tradicinio patiekalo – žalios marinuotos maltos jautienos Kitfo. Afrikoje valgyti žalią mėsą ekstremalu, bet labai norėjau išbandyti jų tradicinius patiekalus. Buvo įdomu, aštru ir su daug prieskonių. Kitą rytą buvo aštru antrą kartą. Etiopams valgyti žalią mėsą yra delikatesas, tačiau trečiadieniais ir penktadieniais draudžiama, nes neleidžia religija. Ją valgo įvairiuose regionuose, netgi atokiausiuose, kur nėra šaldytuvų. Dažniausiai šiuo patiekalu mėgaujasi per šventes, nes mėsa brangi. Vietiniai gamina labai aštriai, kad išvengtų bakterijų dauginimosi, o valgydami užsigeria degtine. Nežinau, kiek tai padeda. Pagrindinis etiopų maistas – Indžera. Tai blynas iškeptas iš pratiškai tik Etiopijoje auginamų grūdų Teff. Ją valgo daug kartų per dieną. Neįsivaizduoju, kaip jiems neatsibosta, aš jau po savaitės ją pakeičiau į bandeles.
Vakare einame pasivaikščioti po miestą, nes dauguma užtikrina, kad šiame rajone saugu. Vietiniai sėdi ant suoliukų prie Tanos ežero ir grožisi saulėlydžiu. Šis ežeras yra Žydrojo Nilo ištakos.
Naktį leidžiame lovose, uždengtose tinkliuku nuo uodų, nes čia maliarinė zona. Prevencinių vaistų nuo maliarijos nusprendžiau negerti, dėl gausybės šalutinių poveikių.
Dirba vaikai. Semia iš dugno dubenimis purvą, iš kurio vėliau lipdo namo sienas.
Nusipirkę dienos turą ir permokėję tik dvigubai nei kiti laive esantys asmenys plaukiame ežeru link salos, kurioje yra vienuolynas. Vėliau aplankome dar pora bažnyčių, išmargintų piešiniais, ir muziejų, į kurį įeinant reikia nusiauti batus. Plaukiant laivu atgal matome tradicines šio ežero valtis, pagamintas iš šiaudų. Apiplaukiame aplink begemotų šeimynėlę, plūduriuojančią ežero krašte. Susidraugaujame su belgu, kuris mus pakviečia po turo išgerti alaus ir papietauti. Šiandien sutarėme dar nuvykti prie Žydrojo Nilo krioklių. Teko keliauti porą valandų labai blogu akmenuotu keliu. Nuvykę į vietą nusisamdome vietinį vedlį, kuris praveda pro Nilą. Taip pat parodo, kaip vaikai dirba ir semia iš dugno dubenimis purvą, iš kurio vėliau lipdo namo sienas. Šalia taip pat yra karvių odos džiovykla. Pievoje prieš saulę džiovinamos ištiestos odos, kurios traukia musių būrius. Prieplaukoje atėję jaunuoliai su automatais lydi merginą į vestuves. Vedlio žiniomis, pasitaiko, kad koks nors pavydus jaunuolis, pamilęs būsimą nuotaką, nusprendžia ją pagrobti. Todėl reikia saugiai ją pristatyti į bažnyčią. Laukuose medinį plūgą traukia jaučiai. Nors ir sausasis sezonas, tačiau kriokliai labai gražūs. Keliantis atgal per upę pasimatuoju vietinių AK-47 automatus. Grįžtant su tuo pačiu mikroautobusu nukrinta jo durys. Kelionę baigiame, kai vienas iš dviejų vairuotojų laiko stumdomas duris. Atvykęs atgal į Bahir Daro miestą nuvykstu į kavinukę, kur valgydamas indžerą stebiu, kaip vairuotojai bando atgal primontuoti duris.
Sekančią dieną prieš išvykdamas į Gonderą apsilankau vietinių turguje. Tai geras afrikietiškas netvarkingas turgus. Baltaodžių nėra, todėl visi į mane spokso. Čia apstu nepažįstamų daržovių ir prieskonių. Seilę pavarvinu žvelgdamas į didžiules papajas ir avokadus. Baigęs turą po turgų nusiperku tik 50 % brangesnius mikroautobuso bilietus iki Gondero. Jau darau pažangą.
Kelionė turi trukti 2,5 val., tačiau trunka net 4 val. Taip nutiko, nes mikroautobusas nors ir pilnas, tačiau įvažiavęs į kaimelius dar specialiai vingiuoja šalutinėmis gatvėmis ir stengiasi priimti kuo daugiau pakeleivių. Publika mikroautobuse labai įdomi. Vienas su pagaliuku šveičia dantis, kitas visą kelią spokso į mus. Beje, visoje Etiopijoje šis pagaliukas tarnauja kaip dantų šepetėlis. Oficialiai šis medis turi antiurolitinių ir antioksidacinių savybių bei mažina dantų ir dantenų ligas. Jų buvo rasta net senovės Babilone 3 500 m. pr. Kr. Pats irgi vienoje vietoje jo pakramčiau ir patryniau dantis. Atrodo, kad nuvalė kažką, bet mentolio kvapo nesijautė. Taip pat vyksta motina su metukų laiko vaiku. Sėdėdama už manęs jį atvirai žindo. Kartais pati nusivemia į maišelį, o kartais ten atsiduria vaiko šlapimas. Po sėdyne gulėjusi mano kuprinė jau buvo pakrikštyta jos maišelio turiniu. Važiuodami pakeliui sutikome apvirtusį vilkiką ir ant šono gulintį autobusą. Per visą kelionę mačiau tris apsivertusius vilkikus ir du autobusus. Tikiuosi neteks patirti tokių nuotykių.
Gondere skaniai pavalgome ir einame apžiūrėti bažnyčios bei karaliaus dvarų. Miestas, kadaise garsėjęs brutaliu žiaurumu ir turtais, dabar yra saugomas UNESCO. Į didelę rūmų teritoriją, kurioje galima rasti įvairių rūmų, bažnyčių ir kitų pastatų, per Timkat ortodoksų šventę plūsta tūkstančiai etiopų. Tai viena populiariausių vietų Etiopijoje švęsti ortodoksą. Einu į tradicinį restoraną, kad galėčiau paragauti indžeros blyno su gausybe garnyrų.
Simieno kalnai
Šiandien pradedu žygį į Simieno kalnus. Apie tris valandas vykstu į starto vietą labai blogu akmenuotu žvyrkeliu. Prie mūsų žygio prisijungė amerikietis. Turėsime nuosavą gidą, parko prižiūrėtoją su AK-47 automatu, virėją, virėjo padėjėją, gausybę mulų ir jų varovą. Parko prižiūrėtojas su gidu šiame nacionaliniame parke yra privalomi, o kitus asmenis pasisamdėme, nes buvo nebrangu. Gidas su virėju prašo po 10 eurų, o visi kiti – po 1 eurą iš kiekvieno kliento. Jau pirmą žygio dieną kopiame per nuostabius kalnus. Atsiveria kraštovaizdis į kanjoną, kuris šiek tiek primena JAV Didįjį kanjoną, tik čia žaliau. Ant kalno netoliese kopia ir vietinis etiopas, kuris savo maiše nešasi „Coca-Cola“ gėrimo butelius ir juos primygtinai siūlo pirkti. Einu apie keturias valandas nuolatos sustodamas ir gėrėdamasis vaizdu nuo aukštos uolos. Šalia nuolatos laikosi vaikščiojantis „Kalašnikovas“. Iš pradžių buvo nejauku, tačiau bėgant laikui apsipratau. Artėja vakaras, todėl tik pasislėpus paskutiniams saulės spinduliams oras staiga atvėsta. Nors dieną buvo 25 °C šilumos, tačiau vakare lieka tik 5 °C šilumos ir tenka apsirengti visus turimus drabužius.
Vakarą leidžiame prie laužo šiaip kalbėdami ir pasakodami anekdotus apie amerikiečius bei išgeriame po vieną puodelį arbatos, kad naktį nereikėtų lįsti iš palapinės. Tačiau miegant vis pramerkdavau akį ir pamačiau, kaip brolis lakstė iš palapinės į lauką. Pasakojo, kaip nuo pašiūrėje paruošto maisto tekdavo bėgti pro krūmus, prisėdusius „Kalašnikovų“. Pirmą kartą, kai lindo iš palapinės, parko prižiūrėtojas su automatu dar pasišvietė, kitais kartais jau nekreipė dėmesio į baltus sėdmenis ir toliau sėdėjo krūme apsigaubęs plonu pledu. Rytas buvo labai šaltas, todėl nesinorėjo lįsti iš palapinės, kol jos nepasiekė saulės spinduliai. Lauke matau suledėjusį vandenį buteliuose. Norisi kuo greičiau leistis į kelią, kad sušilčiau.
Užgesus laužui galima gėrėtis nuostabiu dangumi ir žvaigždynais.
Antrą dieną gerėdamasis vaizdais užlipu ant uolos, nuo kurios atsiveria nuostabus kraštovaizdis į tarpeklį. Lietinguoju sezonu jį puoštų aukštas krioklys. Vaizdai šiandien kitokie. Einame slėnio vidumi. Deginamės ir ilsimės prie upelio. Vakare užlipu į stovyklos vietą. Aplink ją ganosi geladų būriai. Tai babuinai, turintys raudoną krūtinę ir ėdantys žolę. Tyliai sėlinu į jų būrį ir per vidurį atsisėdęs stebiu. Patelės baikščios, patinai nelabai. Pastarieji atrodo agresyviai, yra gana ir turi aštrius dantis. Patelėms susipykus ateina jų patinai, atsisėda vienas priešais kitą ir taip išsprendžia konfliktą. Virėjas pašiūrėje gamina valgyti, o aš traukiu ant aukštesnio kalno sutikti saulėlydžio. Kartu eina ir šimtai geladų. Šie babuinai nakvoja ant šalia esančio skardžio, kad apsisaugotų nuo plėšrūnų. Kaip tik čia sukiojasi vilkas, kurio koja sužeista. Tikriausiai būrys jį paliko. Nusileidęs į stovyklą ir be galo pavargęs mėgaujuosi tikrai skaniai paruoštu maistu. Tikiuosi man iš palapinės naktį lakstyti nereikės. Užgesus laužui galima gėrėtis nuostabiu dangumi ir žvaigždynais. Šalia miestų nėra, kalnai 4 000 m. aukštyje, todėl dangus švarus ir galima mėgautis reginiu.
Prasideda trečia žygio diena su dar nuostabesniais vaizdais. Einame ant kalno briaunos pro samanomis apkibusius medžius, per visus metus žydinčių baltų gėlių laukus. Grįžtant iš kalnų sulūžta mikroautobusiuko važiuoklė. Neįsivaizduoju, kaip automobiliai atlaiko tokius kelius. Atvykęs į viešbutį ir tik pareikalavęs sulaukiu varvančio karšto vandens, nes miestelyje nėra elektros. Nuostabūs buvo kalnai. Neįtikėtina, tačiau kiekvieną dieną buvo galima ne tik grožėtis kalnais, tačiau ir jausti jų kvapą. Praktiškai nuolatos einant buvo galima užuosti įvairių smilkalų aromatus: medžių, krūmų, gėlių. Sumišę kvapai tikrai stebino. Negalvojau, kad kalnai gali taip kvepėti. Daug kur Etiopijoje šalikelėse moterys pardavinėja įvairias suspaustas drožles, džiovintas žieves, lapus, žiedus arba kokį nors kitą iš gamtos išgautą kvapnų daiktą, kurį galima pasidėti namuose ar įmesti į laužą.